Teleskopas yra optinis instrumentas, kuris naudoja lęšius ar veidrodžius ir kitą optiką tolimų objektų stebėjimui. Jis naudoja šviesos lūžį per lęšį arba šviesą, kurią atspindi įgaubtas veidrodis, kad patektų į mažą skylę ir suartėtų vaizdui gauti, o tada praeina pro didinamąjį okuliarą, dar vadinamą „aiškiaregė“.
Pirmoji teleskopo funkcija – padidinti tolimų objektų atsidarymo kampą, kad žmogaus akis matytų detales su mažesniu kampiniu atstumu. Antroji teleskopo funkcija – į žmogaus akį pasiųsti daug storesnį nei vyzdžio skersmuo (iki 8 mm) spindulį, kurį surenka objektyvo lęšis, kad stebėtojas matytų silpnus objektus, kurie anksčiau buvo nematomi.
1608 m. Olandijos optikas Hansas Lieberschas užkliuvo ant dviejų objektyvų, aiškiai matančių tolimus objektus, ir jį įkvėpė sukurti pirmąjį žmonijos istorijoje teleskopą. 1609 m. italas florentietis Galilėjus Galilėjus išrado 40 kartų dvigubo veidrodžio teleskopą, kuris buvo pirmasis praktinis teleskopas, pradėtas naudoti moksliniams tyrimams. Po daugiau nei 400 metų kūrimo teleskopas tapo vis galingesnis, o stebėjimo atstumas vis toli.